Investicijos į žmogų kloja klestinčios valstybės pamatą | Rasa Budbergytė

Investicijos į žmogų kloja klestinčios valstybės pamatą

Pokalbis su kandidate į LR Seimą, finansų ministre Rasa Budbergyte.

Vyriausybinių delegacijų narė derybose su Tarptautiniu valiutos fondu ir Pasaulio banku, teisingumo viceministrė, valstybės kontrolierė bei Lietuvos deleguota Europos Audito rūmų narė – tai tik dalis Jūsų turtingos biografijos. Kodėl ilgus metus sėkmingai dirbusi valstybės tarnyboje nutarėte siekti Seimo narės mandato?

Yra sakoma, kad jei žinai savo vertybes, tai žinai, ko nori, kas esi ir kur link gyvenime nori judėti. Tėvai man nuo ankstyvos vaikystės įskiepijo tokias vertybes kaip teisingumo siekimas ir atsakingumas. Tai ir nulėmė, kad gyvenime daugiausia dirbau viešajame sektoriuje. Pasirinkau pareigą tarnauti visuomenės interesui, todėl ją sąžiningai bei atsakingai vykdau. Niekada nebijojau iššūkių – juos priimu kaip galimybę tobulėti, keistis, todėl yra tekę dirbti įvairiose vykdomosios valdžios srityse.

Ilgus metus dirbdama valstybės pareigūne įsitikinau, kad ir kaip svarbu, kad laiku būtų priimami teisingi įstatymai, dar svarbiau yra tai, kaip jie įgyvendinami ir kokią naudą atneša valstybei bei jos žmonėms. Vykdomosios valdžios darbas turėtų būti nukreiptas į žmonėms palankius rezultatus, taip pat jis turi būti tinkamai bei profesionaliai prižiūrimas. Kalbu apie parlamentinę kontrolę, nes būtent čia matau, kad mano patirtis, asmeniniai įgūdžiai gali prisidėti ne tik prie geros viešosios politikos sukūrimo, bet ir jos įgyvendinimo.

Posūkis į politiką ir apsisprendimas dalyvauti Seimo rinkimuose nebuvo vienadienis, jis brendo ilgai. Jei prieš dešimtmetį dvejojau ir nedrįsau žengti šio žingsnio, šiandien kaip niekad tvirtai jaučiu, žinau, kad galiu stipriai prisidėti prie saugesnės, solidaresnės ir laimingesnės Lietuvos kūrimo.   

Kodėl žengti į politiką pasirinkote būtent su LSDP?

Esu kairiųjų pažiūrų, todėl išpažįstu socialdemokratines vertybes, tokias kaip žmogaus orumas, laisvė, galimybių lygybė ir solidarumas. Žaviuosi Skandinavijos šalių socialdemokratiniu socialinės gerovės valstybės modeliu. Nuoširdžiai tikiu, kad mums, socialdemokratams, devizas svarbiausia – žmogus nėra tušti žodžiai. Galvoju, kad galime ir toliau eiti tuo nelengvu, bet būtinu visuotinės gerovės kūrimo keliu. Žinoma, jei sugebėsime pakeisti savo požiūrį ir gyvensim taip, kad mūsų mintys, žodžiai ir darbai būtų vienovėje.

Kokiomis savybėmis, Jūsų manymu, turi pasižymėti politikas?

Aš labiausiai vertinu sąžiningus žmones ir esu įsitikinusi, kad politikas, visų pirma, turi būti sąžiningas ir nemeluoti ne tik kitiems, bet, svarbiausia, ir sau. Tik sąžiningas žmogus, kuris turi drąsos pripažinti savo klaidas, geba prisiminti atsakomybę, o ne bėgti nuo jos.

Politikas turi būti principingas, nes tik tvirtus vertybinius įsitikinimus turinčiam žmogui aplinkinių kelrodžiai nereikalingi. Ir, žinoma, tolerancija išgirsti, išklausyti ir įsiklausyti į kito nuomonę gali padėti kurti dialogą tiek su šalininkais, tiek su aršiausiais oponentais.

Turite išsikėlusi itin ambicingą siekį: priartinti Lietuvos žmonių gyvenimo lygį prie ES šalių vidurkio. Manote, kad tai pasiekiama?

Jau daugiau nei dešimtmetį esame sėkmingai įsilieję į ES šeimą, bet dar nesijaučiame europiečiais. Lietuva yra viena iš ES šalių, kur yra didžiausia socialinė nelygybė ir skurdo grėsmė. Nors BVP auga, tačiau Lietuvoje darbo našumas buvo ir lieka žemas, o tai – viena didžiausių kliūčių, trukdančių augti ekonomikos konkurencingumui ir prigyti geresnėms gyvenimo sąlygoms. Taip pat neturime ir veiksmingos pensijų sistemos, o dėl sparčiai senstančios ir išsivažinėjančios Lietuvos greitai galime nebeturėti darbingo amžiaus gyventojų dalies, kuri garantuotų orią ir saugią senatvę. Atsiliekame švietimo, sveikatos ir socialinės paramos srityse…

Šios piktžaizdės, kurios kankina Lietuvą, mums puikiai žinomos, nes tai – delsiamų atlikti namų darbų, kuriuos tarptautinių organizacijų ekspertai kasmet primena, rezultatas. Per dešimtmetį prisivyti senbuves ES šalis, kurios savo ekonominę ir socialinę gerovę kūrė šimtmečiais, yra sudėtinga, bet ryžtingi sprendimai, o svarbiausia jų savalaikis įgyvendinimas gali Lietuvą nuvesti reikalingų pokyčių keliu. Žinoma, tai ir kiekvieno pareigūno asmeninės atsakomybės klausimas.

Mūsų partijos programoje yra numatyta, kad iki 2020-ųjų Lietuva turi pasiekti 85 proc. ES šalių BVP vidurkio, tenkančio vienam gyventojui. Jei norime kurti saugesnę ir solidaresnę visuomenę, turime panaikinti tas seniai mus apraizgiusios visuotinės tolerancijos korupcijai ir šešėlinei ekonomikai gijas. Aš labai aiškiai ir tvirtai pasisakau už principingą, negailestingą kovą su šešėline ekonomika (kontrabanda, PVM grobstymu, „vokeliais“ ir nelegaliu darbu). Mokesčių surinkimas ir jų teisingas paskirstymas – indėlis į pensijų bei mažiausiai uždirbančiųjų didesnes pajamas. Mažinant socialinę atskirtį, turime tęsti struktūrines reformas, o konkurencingai Lietuvos ekonomikai augti būtinas naujas postūmis į investicijų ir inovacijų skatinimą bei paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui, ypač regionuose. Taip pat būtinas viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas bei racionalus, ženklią grąžą duodantis valstybės turto valdymas. Sakote, kad tai sunkiai pasiekiama ir per daug  ambicinga? Taip, tai – ambicinga, bet mūsų, socialdemokratų, didžioji ambicija – kurti laimingos ateities Lietuvą.

Profesinėje veikloje Jus pažįstame kaip kompetentingą valstybinio sektoriaus, biudžeto kontrolės ekspertę, bet mažai žinome apie Jūsų laisvalaikį ir pomėgius… Ar įtemptoje darbotvarkėje randate laiko sau?

Esu pastovus, prognozuojamas žmogus, todėl buvimas su šeima, vyru Rolandu ir sūnumi Vyteniu, bei senais laiko išbandytais draugais – geriausia laisvalaikio praleidimo forma. Aktyviai poilsiaujam gamtoje, atsipūsti nuo darbų man geriausiai padeda vaikščiojimas, važinėjimas dviračiais, kelionės. Mėgstu gaminti valgį – esu skanios, bet sveikos virtuvės propaguotoja.

Taip pat dažnai laisvalaikį leidžiu su knyga, man labai patinka teatras ir kino filmai (labiausiai įtraukia skandinaviškos dramos ir prancūziškos komedijos). Mėgstu apsilankyti ir dailės galerijose. Simfoninė muzika leidžia atgauti vidinę harmoniją, kai esu sujauktos sielos ir galvoje kirba per daug minčių.

Džiaugiuosi, kad iš Liuksemburgo grįžus į Lietuvą daugiau laiko galėsiu skirti šeimai, kuri – pagrindinis mano ramstis. Esu labai jiems dėkinga, niekada nesulaukiau nė mažiausio priekaišto, kad darbai man rūpi daugiau nei namai.

Parengta pagal straipsnį laikraštyje „Socialdemokratas“, 2016, Nr. 5.