R. Budbergytė: nenoriu, kad mūsų vaikus slėgtų skolų našta | Rasa Budbergytė

R. Budbergytė: nenoriu, kad mūsų vaikus slėgtų skolų našta

Dienraščio „Lietuvos rytas“ interviu su finansų ministre Rasa Budbergyte.

Kadenciją baigiančios Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius planuoti kitų metų valstybės biudžetą patikėjo buvusiai valstybės kontrolierei ir Europos audito rūmų narei socialdemokratei R. Budbergytei. Dar ne taip seniai kontroliavusi ES šalių vyriausybes, kaip jos naudoja mokesčių mokėtojų lėšas, šimtadienį finansų ministro poste skaičiuojanti R. Budbergytė dabar pati savo žinioje laiko valstybės iždą.

Įsėdote į benuvažiuojantį Vyriausybės traukinį, kai laiko turite mažiau nei darbų. Ko esate užsibrėžusi pasiekti?

Turiu pripažinti, kad prieš Seimo rinkimus, kai politikai yra dosnūs pažadų, formuoti valstybės biudžetą nėra pati patogiausia pozicija. Bet, matyt, todėl ir buvau pakviesta į Ministrų kabinetą, nes esu griežtos viešųjų finansų drausmės šalininkė. Tiek prezidentė, tiek Ministras Pirmininkas, paskirdami eiti finansų ministrės pareigas aiškiai iškėlė tikslą – suvaldyti finansinį populizmą ir neleisti, kad valstybės biudžetas, kurį sudaro visų mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigai, taptų artėjančių Seimo rinkimų politinės kampanijos dalimi.

Jau pirmosiomis savo darbo Finansų ministerijoje dienomis daugiau nei keturis kartus sumažinote ministerijų ir kitų valstybės įstaigų išaugusius finansinius poreikius… Ko gero, ne visi tikėjosi tokios reiklios finansų ministrės?

Pirminis 2017-ųjų valstybės biudžeto projekto sudarymo etapas parodė, kad populizmo prieskonio jame netrūksta. Teko apkarpyti ne visai racionalius ir realius asignavimų valdytojų išaugusius apetitus. Ateinančių metų valstybės biudžetą, palyginus su šiųmečiu, norėta išpūsti 1,8 mlrd. eurų.

Esu labai aiškiai pasakiusi, kad prie valstybės biudžeto pinigų nebus nei lygesnių ar dar kitaip nusipelniusių ir privilegijuotų ministerijų ir institucijų.

Kitų metų valstybės biudžeto išlaidos planuojamos pagal dabartinės Vyriausybės prioritetus bei valstybės įsipareigojimus savo piliečiams, svarbiausi jų yra skurdo ir socialinės atskirties mažinimas.

Noriu, kad suprastume – valstybės biudžetas nėra nei politikų, nei ministerijų ar Vyriausybės pinigai. Tai yra priemonė sukurti mūsų žmonių gerovę, todėl valstybės piniginiai ištekliai turi būti valdomi atsakingai.

Prognozuojama, kad 2017-ųjų valstybės biudžetas bus pilnesnis. Ar pajusime tai?

Galime pasidžiaugti, kad dabartinės Vyriausybės pastangomis per aštuonis šių metų mėnesius į valstybės biudžetą  jau yra gauta apie 85 mln. eurų daugiau nei planuota. Viršplaninės surenkamos pajamos nuteikia optimistiškai.

Kitų metų biudžete toliau numatoma didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), kuris nuosekliai auga nuo 2014 metų. Kitąmet pagrindinis NPD padidės 110 eurų. Gyventojams, kuriems taikomas maksimalus NPD už kiekvieną vaiką didės nuo 120 iki 200 eurų per mėnesį – vadinasi, šeima, auginanti du vaikus, gaus iki 28 eurų, o vieniši tėvai ar motinos – iki 38 eurų daugiau grynųjų pajamų per mėnesį.

Nereikia pamiršti, kad žmonės pajamų pagausėjimą pajus ir dėl dar šiais metais padidėjusios minimaliosios mėnesinės algos. Be to, 2017-ųjų valstybės biudžete numatyti papildomi asignavimai šeimoms, auginančioms nepilnamečius vaikus.

Formuojant kitų metų biudžetą, nepamiršti ir švietimo bei kultūros darbuotojai. Papildomai planuojama išleisti 24 mln. eurų pedagogų darbo užmokesčiui didinti. Švietimo darbuotojų atlyginimai jau nuo rugsėjo padidėjo 5 proc. Kultūros ir meno darbuotojų užmokesčiui kelti kitąmet numatoma papildomai skirti 7,1 mln. eurų.

Vis dėlto sulaukėte ir kritikos iš kai kurių šalies ekonomistų, kad atsisakote galimybės dar labiau didinti valstybės biudžeto išlaidas pasinaudojant šiuo metu Europos Centrinio Banko (ECB) nustatytomis rekordiškai žemomis skolinimosi palūkanomis…

Manęs visiškai nestebina, kad komerciniams bankams atstovaujantys ekonomistai yra suinteresuoti, kad tiek valstybė, tiek gyventojai skolintųsi. Didinti valstybės skolą minčių turi ir kai kurie dešiniųjų politikai. Šiuo metu valstybės skola yra pakankamai solidi ir sudaro šiek tiek daugiau nei 40 proc. šalies BVP. Laikantis Mastrichto kriterijų galime skolos kuprą didinti iki 60 proc. BVP, tačiau turime žinoti, kad Lietuva, būdama maža rinka, gali tapti itin pažeidžiama – pernelyg priklausoma nuo išorinių politinių ir ekonominių veiksnių.

„Brexit“, recesija Europos ekonomikoje, besiformuojantis nekilnojamojo turto burbulas Skandinavijoje gali skausmingai paveikti Lietuvos ekonomiką. Didindami valstybės skolą, rizikuotume sugrįžti į 2008–2011 metų algų, pensijų ir socialinių išmokų karpymo laikotarpį. Rašyti ekonomikos vadovėlių apie tai, kaip dešiniųjų Vyriausybė įveikė sunkmetį skolintais pinigais, niekas iki šiol taip ir nesiryžo.

Tad tikrai nenoriu, kad ateities kartos – mūsų vaikai ir anūkai – būtų dar labiau užkrauti skolų našta, kurią dėl neapgalvoto buvusios Vyriausybės viešųjų finansų planavimo turime nešti iki šiol.

Pagal dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnį