Dalijimosi ekonomika: ką turime daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? | Rasa Budbergytė

Dalijimosi ekonomika: ką turime daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?

dalijimosi-ekonomika-ka-turime-daryti-kad-ir-vilkas-butu-sotus-ir-avis-sveika

Šiandien susėsti prie apskrito stalo pakviečiau įmonių, veikiančių pagal dalijimosi ekonomikos modelį, tradicinio verslo ir valstybinių institucijų atstovus. Ieškojome sprendimų, kaip užtikrinti visoms pusėms geresnį reguliavimą, kad dalijimosi ekonomika padėtų skatinti ekonomikos augimą.

Šis susitikimas – savalaikis. Dalijimosi ekonomikos modelį taikantys verslo atstovai sparčiai populiarėja Lietuvos rinkoje, nepaisant to, kad pirmieji jų žingsniai mūsų šalyje sukelia diskusijų audrą ir rinkos senbuvių nepasitenkinimą. Prisiminkime „laisvųjų taksistą“ išvažiavimą į Vilniaus gatves… „Uber“ atėjimas į Lietuvos rinką įvedė nemažai sumaišties ir valstybės institucijose, nors šis verslo modelis ne vienerius metus jau veikė kitose šalyse.

Įforminti naujo tipo verslus „susiruošiame“ tik tuomet, kai jie įkelia koją į Lietuvos rinką. Reikia suprasti, kad technologiniai ir ekonomikos pokyčiai pasaulyje vyksta labai sparčiai, todėl tam mes turime tinkamai pasiruošti anksčiau nei jie pradeda kurtis ar plėsti savo veiklą mūsų šalyje. Tik taip įveiksime naujus iššūkius ir išnaudosime visas atsiveriančias galimybes.

Žinoma, suprantu ir tradicinius ekonomikos modelius taikančių verslo atstovų rūpestį, kai didėjant teikiamų paslaugų pasiūlai, išauga konkurencija. Tačiau tik konkurencingoje rinkoje kyla paslaugos kokybė, keičiasi paslaugų kainodara, o pasitempti būna priversti tiek rinkos senbuviai, tiek ir naujokai.

Plečiantis dalijimosi ekonomikos paslaugų rinkai, itin svarbus teisinis aiškumas, aiškios mokestinės prievolės ir paprastas administravimas. Tad svarbiausia mūsų užduotis dabar – užtikrinti balansą tarp reguliavimo ir dalijimosi principu veikiančios ekonomikos vystymo. Europos Komisija rekomenduoja Europos šalims būti atviroms naujoms galimybėms, kurias kuria dalijimosi ekonomika, tačiau skatina rūpintis darbuotojų, dirbančių pagal dalijimosi ekonomikos modelį, darbo sąlygų apsaugos ir paslaugų naudotojų socialinės apsaugos užtikrinimu.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) jau yra išleidusi visą eilę paaiškinimų šia tema atskiriems segmentams ir turėtų toliau dėti pastangas, kad šio sektoriaus reguliavimas būtų aiškesnis. Deja, vis dar trūksta vieningo išaiškinimo iš atskirų valstybės institucijų, nes neretai jis vis dar skiriasi. Taip pat gyventojų, ketinančių užsiimti trumpalaike nuoma ar kitomis dalijimosi ekonomikos veiklomis, informavimas apie mokestines sąlygas irgi galėtų būti aktyvesnis.

Kaip siūlo naujosios ekonomikos platformų atstovai, su kuriais šiandien susitikau, naudinga vadovautis „smėlio dėžės“ principu, kai žmonėms kurį laiką leidžiama drąsiau išbandyti dalijimosi ekonomikos platformas. Juk biurokratinė našta tik pradėjus veiklą gali atnešti priešingą efektą – pasitraukimą į „šešėlį“.

Landų „šešėliui“ bendro vartojimo ekonomikos laikais ir taip yra mažiau. Mokesčių institucijoms ir mokesčių mokėtojams vykdyti savo mokestines prievoles padeda didesnis atsekamumas, kuris tapo įmanomas dėl internetinių platformų tarpininkavimo. Kai kurios valstybės  su platformomis jau dabar sudaro susitarimus dėl mokesčių surinkimo. Kitas privalumas – atsiskaitymai vyksta ne grynaisiais pinigais, o tai leidžia užtikrinti skaidrumą, mažinti galimybes išvengti mokesčių. Jau nuo šių metų numatyta Lietuvoje keistis informacija apie bankines finansines sąskaitas – tai padės įvertinti galimai nedeklaruotas pajamas ir iš šios veiklos.

Šiandien susidariau įspūdį, kad tiek rinkos naujokai, tiek senbuviai tikisi atviro požiūrio: naujos kartos verslas turėtų domėtis tokio tipo verslo veikimo sąlygomis, noriai atskleisti savo duomenis, kurie būtini apmokestinimui. O mokesčiai turėtų būti taikomi tik tuomet, jei pastebimas veiklos dažnumas ir aiškus pelno siekimas. Dialogas turėtų vykti ne tik tarp verslo ir valstybės institucijų, bet ir tarp rinkos „vilkų“ ir „avių“, nes kartu ieškant būdų, kaip kelti teikiamos paslaugos kokybę, pirmiausia laimėtų vartotojas.

Naujovėms imlūs Lietuvos gyventojai aktyviai naudojasi tokių įmonių, kaip „Uber“, „eBay“ ar „Airbnb“, paslaugomis – nuomoja savo turtą, automobilius, keičia nereikalingus daiktus į kitus. Be to, iniciatyvūs ir technologijas puikiai išmanantys lietuviai ir patys vis aktyviau kuria dalijimosi platformas. Vieni geriausių žinomų pavyzdžių – sparčiai augantis ir ženklias užsienio investicijas pritraukęs startuolis „Vinted“, populiarėjanti automobilių ir dviračių dalijimosi platforma „CityBee“, į šalies rinką besiveržiančios ir tarpusavio pinigų skolinimosi platformos kaip „FinBee“, „Savy“. Suprantamai ir subalansuotai reguliuodami šią sritį, galime paskatinti ir daugiau lietuvių išbandyti savo jėgas dalijimosi ekonomikoje ir galbūt, įgyvendinus savo verslo idėją, išgarsinti Lietuvą pasaulyje.