174 dienos: svarbiausi darbai ir pasiekimai | Rasa Budbergytė

174 dienos: svarbiausi darbai ir pasiekimai

Šiandien darbą baigia XVI-oji Vyriausybė. Tai – paskutinė mano kaip finansų ministrės darbo diena. Iš viso dirbti Ministrų kabinete teko vos 174 dienų, tačiau džiaugiuosi spėtais nuveikti darbais. Atsiskaitydama piliečiams, noriu apžvelgti svarbiausius darbus ir pasiekimus viešųjų finansų srityje, kuriuos per šį trumpą laiką, dirbant Finansų ministerijoje, teko įgyvendinti.  

Kadangi esu į rezultatą orientuotas žmogus, nesistengiau nei sau, nei aplinkiniams kurti iliuzijos, kad per tokį trumpą laiką įgyvendinsiu radikalias reformas finansų politikoje. Tam neturėjau skirto laiko… Pagrindinis uždavinys buvo tęsti atsakingą viešųjų finansų politiką ir parengti socialiai teisingą 2017 m. biudžeto projektą.

Socialiai orientuotas 2017 metų valstybės biudžeto projektas

Tapdama finansų ministre „paveldėjau“ pareigą parengti svarbiausią valstybės finansinį dokumentą – 2017-ųjų valstybės biudžetą. Tai buvo išties didžiulis iššūkis, nes biudžeto projektas buvo rengiamas Seimo rinkimų politinės kampanijos metu, todėl teko tvirtai laikyti skydą, atremiantį populistines strėles. Ką sako vien toks faktas, kad prieš Finansų ministerijos derybas su asignavimų valdytojais 2017 m. valstybės biudžetą, palyginus su šiųmečiu, norėta išpūsti iki 1,8 mlrd. Eur. Po derybų išaugusius „apetitus“ pavyko sumažinti daugiau nei 4 kartus – iki 373 mln. eurų.

Tenka apgailestauti, kad viešųjų finansų srityje labai sunkiai skinasi kelią požiūris, jog valstybės biudžetas nėra Seimo rinkimų politinės kampanijos dalis, nėra ministerijų ar Vyriausybės sugalvotas būdas pas(is)kirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Planuojant 2017-ųjų valstybės išlaidas tvirtai laikiausi įsitikinimo, kad valstybės biudžetas – tai visų Lietuvoje gyvenančių žmonių, mums duotas įrankis sukurti geresnę, socialiai teisingesnę ir turtingesnę Lietuvą.

Parengtas 2017 m. valstybės biudžetas šiandien yra atsidūręs politinėse girnapusėse. Garsiai kalbama apie deficito perviršį, kuris natūraliai yra atsiradęs dėl planuojamo socialinio modelio įgyvendinimo, tačiau pamirštama atkreipti dėmesį, kad jis strategiškai buvo orientuotas į socialinės atskirties mažinimą, paliečiant visas socialines grupes.

Kovos su šešėline ekonomika stiprinimas

Džiugu, kad pastaraisiais metais suplanuotos valstybės pajamos yra surenkamos, tačiau „Achilo kulnu“ išlieka didžiulis PVM surinkimo atotrūkis. Į šį darbą turi aktyviai įsitraukti tiek Muitinės departamentas kaip užkarda kontrabandai, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Manau, kad šiandien VMI reikia ne pavienių, o sisteminių sprendimų, kurie leistų iš esmės pakeisti PVM mokesčio surinkimą Lietuvoje. Finansų ministerijoje iš  įvairių sričių specialistų sudariau darbo grupę, kuri iki kitų metų pradžios, vadovaudamasi ES taikoma PVM atotrūkio vertinimo metodika bei išsamiais statistiniais ir administraciniais duomenų šaltiniais turėtų pateikti PVM atotrūkio skaičiavimo metodikos įvertinimą.  

Šį uždavinį sprendžiant, be efektyvesnės kontrolės veiksmų, naujų e-sprendimų įgyvendinimo, galėtų prisidėti ir iš pažiūros paprastos, populiarios priemonės – tokios kaip kasos aparatų kvitų loterija, kuri galėtų padėti išskaidrinti labiausiai šešėlį Lietuvoje apėmusius – prekybos, maitinimo, kitus paslaugų sektorius.

VMI iš esmės jau baigė pirminius loterijos paruošiamuosius darbus, todėl artimiausiu metu turėtų būti apsispręsta ar verta inicijuoti šią priemonę, o gal visgi reikia eiti kitais keliais (dalies mokesčio grąžinimas ir mokesčio  lengvatos).

Sustiprinti žingsniai į „FinTech“ sektoriaus plėtrą

Tik atėjusi dirbti į Finansų ministeriją didelį dėmesį skyriau naujausių finansinių technologijų, dar žinomų kaip „FinTech“, – diegimui ir jų palankių sąlygų jų plėtrai Lietuvoje. „FinTech“ –  tai inovacijų sektorius, kuris apjungia naujausias informacines technologijas ir finansines paslaugas, apimančias platų spektrą nuo mokėjimų už paslaugas iki skolinimo ar finansavimo. Tai yra itin svarbu mažam ir vidutiniam verslui.

Lietuvoje plėtoti „Fintech“ yra puikios sąlygos – kvalifikuoti darbuotojai, išvystyta infrastruktūra, todėl pas mus kuriasi ne tik nauji pažangūs startuoliai, bet ir stambūs duomenų perdavimo centrai. Apskritai, mano giliu įsitikinimu, „FinTech“ varomoji jėga – siekis padaryti greitesnes, pigesnes, saugesnes ir efektyvesnes finansines paslaugas, gali ne tik puikiai prigyti Lietuvoje, bet ir paversti mūsų šalį „FinTech“ lydere regione.

Todėl, kartu su veržlia Finansų ministerijos komanda, Lietuvos banku, ne tik organizavome finansų technologijų (FinTech) tendencijoms ir perspektyvoms aptarti skirtą konferenciją, tačiau ir padarėme konkrečius darbus palengvinančius naujovių diegimui šalyje – parengėme ir Seime priėmėme įstatymą dėl sutelktinio finansavimo reguliavimo, pateikėme pasiūlymus dėl nuotolinio asmenų identifikavimo reglamentavimo.

Efektyvus valstybės turto ir įmonių valdymas

Eidama finansų ministrės pareigas didžiulį dėmesį skyriau vienai iš opiausių valstybės valdomo turto rūšių – nekilnojamam turtui (NT). Iš viso valstybės institucijos turi NT objektų, kurių bendras plotas siekia per 20 mln. kv. metrų, tačiau daliai jų papildomai reikia nuomotis patalpų. Sunku įsivaizduoti, bet nuomai per metus valstybė sumoka 6,5 karto daugiau nei pati uždirba nuomodama turimus ir nenaudojamus NT objektus.

Valstybės institucijos, įstaigos ir įmones buvo įpareigotos Finansų ministerijos pavaldume esančiam Turto bankui įrodyti, ar patikėjimo teise valdomi išnuomoti ar laisvi nekilnojamojo turto objektai joms iš tikrųjų yra reikalingi. Esant nepagrįstam NT poreikiui, jis bus perduodamas Turto bankui, kad nebenaudojami pastatai ir patalpos būtų parduoti.

Pažangūs sprendimai jau padaryti valstybės kontroliuojamų įmonių valdyme. Vyriausybė yra pritarusi Finansų ministerijos siūlymui valstybės valdomų įmonių dividendus susieti su bendrovių nuosavo kapitalo grąžos rodikliu ir nustatyti visoms bendrovėms vienodą jų apskaičiavimo bazę – paskirstytiną pelną. Bendrovės, kurios pasieks didesnę nuosavo kapitalo grąžą, mokės mažesnius dividendus ir likusią pelno dalį galės skirti investicijoms bei tolesnei įmonės plėtrai. Tai žingsnis, kuris skatins valstybės valdomas įmones siekti didesnio pelno tiek didinant apyvartą, tiek mažinant sąnaudas, taip pat – efektyviau investuoti lėšas, kritiškiau vertinti investicijų atsiperkamumą.

Dalijimosi ekonomikos palaikymas

Suvokdama, kad Lietuvai ypač svarbu ne tik pritaikyti, bet ir pačiai inicijuoti naujosios ekonomikos idėjas, prie apskrito stalo pakviečiau įmonių, veikiančių pagal dalijimosi ekonomikos modelį, tradicinio verslo ir valstybinių institucijų atstovus. Ieškojome sprendimų, kaip užtikrinti visoms pusėms geresnį reguliavimą, kad visame pasaulyje populiarėjanti dalijimosi ekonomika padėtų skatinti šalies ekonomikos augimą.

Susidariau įspūdį, kad tiek rinkos naujokai, tiek senbuviai tikisi atviro požiūrio: naujos kartos verslas turėtų domėtis tokio tipo verslo veikimo sąlygomis, noriai atskleisti savo duomenis, kurie būtini apmokestinimui. O mokesčiai turėtų būti taikomi tik tuomet, jei pastebimas veiklos dažnumas ir aiškus pelno siekimas.

Naujovėms imlūs Lietuvos gyventojai aktyviai naudojasi tokių įmonių, kaip „Uber“, „eBay“ ar „Airbnb“, paslaugomis – nuomoja savo turtą, automobilius, keičia nereikalingus daiktus į kitus. Be to, iniciatyvūs ir technologijas puikiai išmanantys lietuviai ir patys vis aktyviau kuria dalijimosi platformas. Vieni geriausių žinomų pavyzdžių – sparčiai augantis ir ženklias užsienio investicijas pritraukęs startuolis „Vinted“, populiarėjanti automobilių ir dviračių dalijimosi platforma „CityBee“, į šalies rinką besiveržiančios ir tarpusavio pinigų skolinimosi platformos kaip „FinBee“, „Savy“. Suprantamai ir subalansuotai reguliuodami šią sritį, galime paskatinti ir daugiau lietuvių išbandyti savo jėgas dalijimosi ekonomikoje ir galbūt, įgyvendinus savo verslo idėją, išgarsinti Lietuvą pasaulyje.

Pigus skolinimas – mažesnės valstybės skolos aptarnavimo išlaidos

Per mano darbo ministerijoje laikotarpį – pirmą kartą šalies istorijoje, Vyriausybės vertybinių popierių aukcione 3 metų trukmės Lietuvos obligacijos (20 mln. eurų) buvo išplatintos su neigiamu pelningumu, t. y. investuotojai užuot uždirbę, patys primokėjo Vyriausybei už galimybę įsigyti jos vertybinių popierių. Lietuva tarptautinėse kapitalo rinkose taip pat už labai palankias palūkanas pasiskolino  450 mln. eurų.  Šie pinigai leido palankesnėmis sąlygomis perfinansuoti sunkmečiu itin brangiai gautas paskolas.

Efektyvus ES fondų paramos lėšų panaudojimas stiprinant šalies regionų gyvybingumą, viliuosi, išliks Finansų ministerijos prioritetu. Darbinių vizitų Alytuje, Ukmergėje, Jurbarke, Utenoje, Plungėje, Švenčionyse metu savo akimis pamačiau, kaip skiriasi „popierinė“ ir reali padėtis skirtingose šalies vietose. Labai svarbu paakinti savivaldybių vadovus bei vietos verslą iš esmės pakeisti supratimą apie ES investicijas. Būtina koncentruotis į ekonominės infrastruktūros regionuose kūrimą, t. y. lėšas investuoti ne į miestelių aikščių ar krantinių grąžinimą, o naujas, ilgalaikes darbo vietas kuriančius, ekonomikos konkurencingumą didinančius, inovacijas bei užimtumą skatinančius projektus. Tą būtina padaryti jau dabar, nes tikėtina, kad po 2020 m. Lietuva kur kas mažiau ES paramos.

Viliuosi, kad šie pradėti darbai bus tęsiami ir toliau, o savo nespėtas įgyvendinti idėjas tikiuosi realizuoti Seime.