Mokesčių reforma – ką mums duos ir ką atims? | Rasa Budbergytė

Mokesčių reforma – ką mums duos ir ką atims?

Visada pasisakau už protingus ir ekonomine logika pasvertus sprendimus, už pertvarkas ir priemones įgalinančias žmogų gerai ir saugiai jaustis savoje valstybėje. Gerai suprantamas ir Vyriausybės deklaruojamas siekis daryti struktūrines reformas, kurias padarius juntamai pagerės žmonių gyvenimo kokybė.

Neseniai viešai pristatytais mokesčių pakeitimais norima skaidrinti, daryti aiškesnę ir stabilesnę mokesčių aplinką ir padaryti konkurencingesnį darbo jėgos apmokestinimą. Keliama daug skambių tikslų, kalbama apie konkurencingumo didinimą ir ekonomikos augimui palankios mokesčių struktūros kūrimą, bet, regis, pamirštama, kad  pajamų apmokestinimo pertvarkymu gali būti paskatintas ir socialinis teisingumas, kurio dažnai Lietuvoje pasigedęs išvažiuoja ir jaunas, ir senas. Visai taip ir nesupratęs, kas tas konkurencingumas ir su kuo jį reikia valgyti.

Natūralu, neretam dirbančiam pagal darbo sutartį žmogui nesuprantami ir valdančiųjų planai bazinę dirbančiųjų pensiją perkelti iš Sodros biudžeto į valstybės biudžetą, tuo tikslu  net iki 21procento padidinant jo gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Už sujungtas socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas, kurias norima nuimti nuo darbdavių pečių dirbančiajam taip pat teks nemažai pakloti –18,5 procentų. Tai darbuotojo bendras mokesčio tarifas gaunasi beveik 40 procentų. Darbdavys gi mokės 1,24 proc. už nedarbo ir kitą savo atsakomybės draudimą.  Darbo apmokestinimas taps konkurencingesnis, konkurencingiausias Baltijos šalyse, bet ar tikrai sumažės bendra mokesčių našta dirbančiam žmogui?

Finansų ministerijos pateikti siūlomų pertvarkos priemonių skaičiavimai rodo, kad per trejus metus, net ir surinkus iš šešėlio pusę milijardo eurų, padidinus akcizus tabakui, išplėtus nekilnojamo turto apmokestinimą neturėsime didesnio perskirstymo per valstybės biudžetą. Akivaizdu, kad  švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga, kitos socialiai orientuotos struktūrinės reformos neturės tvarių finansavimo šaltinių. Lietuvoje vienas mažiausių perskirstymų per biudžetą ES ir, matosi, po reformos niekas nesikeis.

Abejoju, ar rengiant struktūrines reformas buvo galvojama apie ilgalaikę perspektyvą, nepaisant to, kad Europos komisija bandė ne kartą atkreipti politikų dėmesį į tai,  kad Lietuvoje mažai uždirbantys apmokestinami daugiau nei ES vidurkis, o uždirbantys daug – mažiau nei ES vidurkis. Nesimato jokių rimtų ketinimų padidinti ribotą mokesčių sistemos progresyvumo lygį, kuris leistų ženkliau sumažinti pajamų nelygybę ir sustiprinti mokesčių perskirstymo efektą. Apie pačios turtingiausios visuomenės dalies, paprastai gyvenančios tikrai ne iš darbo pajamų, didesnį apmokestinimą kukliai nutylima, kitaip tariant viskas paliekama po senovei. Suprantu, kad atiduoti daugiau  pinigų bendram labui nėra geidžiamas kelias net ir gerai išsilavinusiam žmogui. Apmaudu ir tai, kad mūsų visuomenės turtingieji nesikuklina tam naudoti visą savo įtaką formuojant net ir viešą opiniją, kaip ir nepaliaujamai kelti reikalavimus, kad reikia įsileisti pigesnės darbo jėgos iš svetur.

Panašu, kad šią reformą įgyvendinus, mažai kas pasikeis. Trumpalaikių dividendų valdantieji užsidirbs, bet rimta struktūrinė reforma turi būti daroma ne  valdžios „fasado“ pagražinimui, bet didesniam socialiniam teisingumui atsirasti ir dėl pilnesnės kiekvienos šeimos piniginės.