Vien tik ateities vizijomis įsisenėjusių sostinės piktžaizdžių neišgydysim

Seimo narė, buvusi valstybės kontrolierė ir finansų ministrė socialdemokratė Rasa Budbergytė neslepia, kad dalyvauti Vilniaus mero rinkimuose paskatino nusivylimas, matant ilgus metus nesprendžiamas kasdienes vilniečių problemas. Ji sostinės merijoje labiausiai pasigenda veiksmingo projektų valdymo ir nešvaistūniško,  šeimininkiško požiūrio, atliepiant svarbiausias gyventojų problemas.

Didelės šildymo kainos. Taškinis, gyventojų reikmių neatitinkantis, miesto planavimas. Nekontroliuojama daugiabučių administratorių savivalė, kuomet iš žmonių lupami pinigai už menkiausią nieką. Vaikų darželių šalia namų trūkumas. Spūstys gatvėse. Avarinės būklės gatvės ir daugiabučių kiemai bei likimo valiai paliktos sodų bendrijos. Didžiulės eilės pas gydytojus miesto poliklinikose. Pasak R. Budbergytės, vilniečių kasdienybę apsunkinančių problemų sąrašas – ilgas ir toli gražu nebaigtinis.

„Deja, dabartinei Vilniaus merijai reklamuotis ir užsiimti politiniu karjerizmu sekėsi geriau nei spręsti konkrečius vilniečių rūpesčius. Vien tik pažadais ir vizijomis įsisenėjusių sostinės piktžaizdžių neišgydysim. Atėjo metas nusiimti rožinius akinius ir į Vilniaus miesto reikalus pasižiūrėti realistiškai”, – sako politikė.

Taip pat R. Budbergytė priduria, kad tapus Vilniaus mere iš esmės keistų bendrą savivaldybės politiką: pagrindines investicijas nukreiptų į elementarius žmonių poreikius bei jų gyvenimo kokybės gerinimą. Klestintys Skandinavijos miestai savo pavyzdžiu įrodė, kad būtent investicijos į gyventojus ilgainiui neša pačią didžiausią ekonominę vertę miestui.

Vyriausybinių delegacijų narė derybose su Tarptautiniu valiutos fondu ir Pasaulio banku, teisingumo viceministrė, valstybės kontrolierė bei Lietuvos deleguota Europos Audito rūmų narė, finansų ministrė, Seimo narė – ir tai tik dalis Jūsų turtingos biografijos įrašų. Visada buvote arčiau nacionalinės politikos klausimų, tad kas Jus paskatino žengti į vietos savivaldą? –

Vilnius yra mano namai ir šis miestas man rūpi. Man, kaip vilnietei, yra labai apmaudu matyti, kad, valdžioms besikeičiant, metai iš metų velkasi tos pačios problemos.

Yra pradedami, bet neužbaigiami svarbūs projektai. Vis dar nėra aišku, kada pradės veikti Vilniaus kogeneracinė jėgainė, o Nacionalinio stadiono kaina ir statybų terminai tiesiog verčia griebtis už galvos.

Aš turiu labai rimtą klausimą, kurį nuolat girdžiu ir iš vilniečių, ar Vilniaus savivaldybės pinigai nėra švaistomi? Ar daroma brangių projektų kaštų ir naudos analizė?  Galvoju, kad pasitelkdama savo ilgametę patirtį viešųjų finansų srityje, galiu įnešti daugiau tvarkos į stichiškai valdomą Vilniaus ūkį.

Taip pat man yra svarbu, kad mes – vilniečiai – jaustumėmės esantys savo miesto šeimininkai. Deja, su mumis šiandien nėra tariamasi. Miestiečiai turi nepakankamai įtakos sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Todėl noriu, kad į Vilnių būtų grąžinta tikroji savivalda. Mano tikslas – NULIS žmonių, kurie jaučiasi eliminuoti.

Viena iš įsisenėjusių Vilniaus piktžaizdžių, kurią minite, yra didelės šildymo kainos. Ką siūlot daryti, kad šildymas vilniečiams atpigtų?

Ilgus metus Vilniaus šilumos ūkis buvo valdomas chaotiškai, tai atsispindėjo ir kainų pokyčiuose: šiam šildymo sezonui, priėmus sprendimą vietoje dujų deginti mažasierį mazutą, pavyko kainą numušti, tačiau tai nėra nei tvarus dėl žalos aplinkai, nei ilgalaikis sprendimas.

Vienas svarbiausių šiandienos darbų yra kuo greičiau užbaigti Vilniaus kogeneracinę jėgainę. Nors tiesiogiai jau ir nebesame priklausomi nuo rusiškų dujų, turime alternatyvą SGD terminalą, tačiau pasaulinės rinkos kainos nėra stabilios. Todėl ir Vilniuje turime kuo didesne apimti pereiti prie šilumos gamybos iš Lietuvoje pagaminto biokuro, o tam reikia, kad kogeneracinė jėgainė kuo greičiau taptų pritaikyta ne tik deginti atliekas, bet, visų pirma, biokurą. Tai yra ilgalaikė ir pakankamai pigi alternatyva šilumai gaminti. Kol kas Vilnius yra vienintelis iš didžiųjų Lietuvos miestų, kuriame biokuro apimtys šilumai gaminti yra mažiausios, nors ir sudaro daugiau nei pusę visos šilumos energijos gamybos.

Labai svarbu išjudinti stagnuojančią daugiabučių renovaciją, ypač skatinčiau gyventojus atlikti vadinamąją mažąją renovaciją, kai sutvarkomi pirmiausiai šilumos mazgai, įdiegiama šilumos apskaita kiekviename bute, pakeičiamos durys ir langai, tvarkomas stogas ir šiaurinė pastato siena.

Didelė neišnaudota galimybė Vilniuje – didžiuliai daugiabučių stogų plotai, kur galėtų būti įrengtos nedidelės saulės jėgainės, galinčios patenkinti didesnę dalį daugiabučių elektros energijos ir net šilumos iš elektros, poreikio. Raginčiau gyventojus  burtis į Atsinaujinančių Išteklių Energijos (AIE) bendrijas. Įstatymai tai leidžia daryti, miesto valdžia turi daugiau aiškinti, kaip tai daryti ir skatinti gyventojus. AIE bendrijos galėtų ir lengviau gauti finansavimą iš įvairių paramos programų, skirtų saulės jėgainių ant stogų bei fasadų įrengimui.

Taip pat reikia pradėti galvoti ir apie kitas galimas pažangias šilumos gamybos alternatyvas. Vilnius yra viena rečiausiai apgyvendintų Europos sostinių ir tai yra privalumas, galime didžiuotis žaliomis miesto erdvėmis. Tačiau energetikos ūkio požiūriu – turime paveldėtą  didelį ir brangų šilumos trasų tinklą, kuriame patiriame ir nemažų energijos nuostolių. Vilniaus šilumos tiekimo sistemos gremėzdiškumas prašosi multicentralizuoto modelio, pavydžiui, kvartalinio šilumos tiekimo, kuriam ieškosime naujų energetikos generavimo technologijų.

Įvardykite sritį, kuriai tapus Vilniaus mere skirtumėt didžiausią dėmesį.

Tai yra švietimo infrastruktūra, kuri vilniečių šeimoms, auginančioms vaikus, šiandien kelia itin didelių keblumų.

Turiu išsikėlusi principinį tikslą, kad kiekvienas Vilniaus vaikas savo gyvenamajam rajone turėtų galimybę lankyti savivaldybės darželį, pradinę mokyklą, gimnaziją.

Esu pasipiktinusi, kad vietoje to, jog būtų stiprinamas ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas, Vilniaus savivaldybė propaguoja privačių darželių verslą. Juk skirdama jau net po 120 eurų kompensaciją už kiekvieną tokį lopšelį-darželį lankantį vaiką, savivaldybė iš tiesų padeda ne jaunoms šeimoms, o pelno siekiančiam verslui. Kompensacija yra kritinės situacijos trumpalaikis sprendimas, tačiau visos savivaldybės administracijos pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad vaikai šalia savo namų turėtų galimybę lankyti savivaldybės darželį.

Panaši situacija yra ir su mokyklomis. Esant netolygiai išvystytam švietimo įstaigų tinklui daug tėvų yra priversti siųsti savo vaikus į toli nuo jų gyvenamosios vietos esančias mokyklas. Tai didina automobilių spūstis, mokinių ir jų tėvų stresą bei atima brangų vilniečių laiką, kurį jie bergždžiai priversti praleisti automobiliuose.

Taip pat pasigendu daugiau pastangų į Vilniaus mokyklas pritraukti gabius ir savo darbą mylinčius pedagogus. Šiuo metu vykdomos motyvacinės programos yra labai svarbios, bet labai svarbu turėti stiprias bei patrauklias modernias pedagogų kvalifikacijos kėlimo programas – vien stiprinti mokytojų IT įgūdžius nebepakanka.

Ilgas laukimas pas gydytojus, visuomenės vertinimu, yra viena iš keturių opiausių Lietuvos savivaldybėse esančių problemų. Kiek savivalda yra pajėgi spręsti šį sveikatos apsaugos sričiai priklausantį klausimą?

Sveikatos priežiūra nėra vien tik Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atsakomybė. Reikšmingas vaidmuo tenka ir savivaldybei, todėl Vilniaus miesto poliklinikų ir ligoninių sklandžiam, gerai koordinuotam darbo organizavimui turi būti skiriamas nepalyginti didesnis dėmesys ir reiklus požiūris iš miesto administracijos pusės. Miesto valdžios lygmeniu būtina įvertinti pacientų srautus, nustatyti vietas kur susidaro „butelio kakleliai“.

Tikrai matau, kad Vilniaus mieste reikia organizacinės pertvarkos, kad mažėtų gydymo įstaigų administracijos, biurokratizmo ir būtų didinamas medicinos darbuotojų personalas. Apskritai, medikų trūkumas labiausiai ir lemia pacientų eilių susidarymą, todėl būtina yra tobulinti motyvacines priemones gydytojams į Vilniaus poliklinikas ir ligonines pritraukti. Dabartinės miesto valdžios nuo 2018 m. mokami priedai šeimos gydytojams esant dabartinei infliacijai yra nepakankami.

Mano įsipareigojimas, kad laukimo laikas pas šeimos gydytoją Vilniaus mieste netruktų ilgiau 5 darbo dienų, o specialisto konsultacijai – ne ilgiau kaip 30 dienų.

Vieno sprendimo, kuris sutrumpintų eiles nėra, bet kompleksinėmis priemonėmis galima pasiekti reikšmingų pokyčių. Pavyzdžiui, daliai žmonių tereikia medicininių pažymų sportinei veiklai užsiimti, tačiau jie vis tiek stovi eilėse, apkrauna šeimos gydytojus. Šį darbą galima būtų nuiimti nuo šeimos gydytojų ir atlaisvinti eilę tiems, kam reikia skubesnės ar rimtesnės medicininės pagalbos. Tikrai palaikau SAM idėją steigti skubios pagalbos kabinetus, panašius į tuos, kuriuos turėjome per COVID-19 pandemiją. Čia pacientai galėtų kreiptis tiesiogiai. Pasisakau už nutolusių darbo vietų šeimos gydytojams sukūrimą didesnių seniūnijų teritorijose, tai padėtų priartinti sveikatos paslaugas prie vilniečių.

Negana to, yra būtina investuoti į sveikatos priežiūros paslaugas, kurios teikiamos žmonių namuose. Taip pat Vilniaus mieste reikia daugiau slaugos ir paliatyviosios pagalbos namų, kuriuose būtų pasirūpinta senjorų, žmonių su negalia bei kitų sunkiai ir nepagydomai sergančių ligonių priežiūra.

Būsto įsigijimo bei nuomos kainos jau kuris laikas Vilniuje stiebėsi vis aukštyn, o šiandien yra rekordinėse aukštumose. Tai mažina žmonių galimybes įsikurti sostinėje. Ar matote būdų, kaip savivaldybei būtų galima padėti naujakuriams?

Turim laukinę Vilniaus būsto rinką, kurioje savivaldybė visiškai nedalyvauja ir iki šiol net nerodė didelio noro vienaip ar kitaip spręsti būsto prieinamumo vilniečiams klausimus.

Puikiai suprantu, kad privataus NT verslo savivaldybė negali kontroliuoti ir to nereikia daryti, tačiau jeigu norime, kad žmonės Vilniuje kurtų savo šeimas, darbo vietas, turime ieškoti būdų, kad sudarytume sąlygas jiems čia gyventi. Tik pagalvokite: arti 80 proc. žmonių, pradedančių savo karjeris kelią, nuosavo būsto tiesiog negali sau leisti dėl itin mažų pajamų.

Mano siūlymas yra pasekti kitų pažangių Europos miestų patirtimi ir Vilniuje pradėti plėtoti ekonominės klasės municipalinį būstą nuomai. Tai nėra socialinis būstas ir to nereiktų painioti. Savivaldybė turėtų investuoti savo, o taip pat – valstybės lėšas ir statyti tvarkingus, prižiūrėtus namus, kuriuose butus jaunos šeimos ar trūkstamų specialybių darbuotai, pavyzdžiui, mokytojai ar medikai, galėtų nuomotis už prieinamą kainą.

Prieš savivaldybių rinkimus tradiciškai yra atgaivinama diskusija apie tai, ko Vilniui reikia – metro ar tramvajaus. Kokią Vilniaus viešojo transporto viziją turite?
Šiandien yra būtina toliau investuoti į mišrią Vilniaus viešojo transporto sistemą su greitaisiais autobusais ir troleibusais bei į nutolusius rajonus važiuojančiais mikroautobusais.

Mes, socialdemokratai, dar prieš dešimtmetį Vilniuje pirmieji iškėlėme nemokamo viešojo transporto idėją ir manome, kad atėjo laikas tam įgyvendinti. Tai yra praktika, kuri jau taikoma  kai kuriuose Europos miestuose, pavyzdžiui, Taline, Liuksemburge, Ciuriche, Diunkirke. Po COVID-19 pandemijos naudojimasis viešuoju transportu yra sumažėjęs, tad svarbu daryti viską, kad jis vėl taptų patrauklus vilniečiams.

Viešasis transportas gali tapti patogiausiu ir greičiausiu keliavimo būdu sostinėje, todėl vilniečiams pasiūlysime ne tik nemokamą važiavimą, bet ir išplėtotus maršrutus bei jų grafikus, pritaikytus prie kasdienio žmonių gyvenimo ritmo.

Apie tramvajaus idėją kol kas daugiausiai girdėti iš A. Zuoko. Man keista, kodėl šis klausimas vėl yra keliamas, juolab kad savo laiku exmeras A. Zuokas yra atlikęs ir brangiai kainavusią studiją apie tramvajaus galimybes Vilniuje, tačiau šis sumanymas tąsyk nebuvo pradėtas įgyvendinti.

Ilgalaikėje perspektyvoje, aš matau metro, kaip kur kas geresnę investiciją. Manau, kad turime rimtai pradėti svarstyti šią idėją, ypatingai – vadinamojo lengvojo metro, kaip Prancūzijos Rennes mieste. 2028-2033 metais galime tikėtis ES finansinės paramos, kurią galėtume nukreipti į vienos metro linijos Vilniuje statybas. Ši linija sujungtų judriausias miesto vietas – Žaliąjį tiltą, Šeškinę, Justiniškes, Pilaitę.

Šiandien Vilnius išsiskiria iš kitų panašaus dydžio sostinių tuo, kad visa viešojo transporto sistema remiasi tik autobusais. To augančiam miestui paprasčiausiai nepakanka, todėl ilgainiui reikės apsispręsti dėl alternatyvų, ypač jei miestas augs.

Gatvių siaurinimas sostinėje šiuo metu yra viena kontraversiškiausių pokalbio temų tarp vilniečių. Ar tapus Vilniaus mere tęstumėt ar stabdytumėt šią R. Šimašiaus pradėtą infrastruktūros pertvarką?

Šis nevykęs projektas turi būti sustabdytas. Gatvių ardymui numatytos lėšos turėtų būti nukreiptos tam, kad būtų tvarkomi avarinės būklės keliai, pėsčiųjų šaligatviai, daugiabučių kiemai. Miesto gatvės turi tapti žalesnės, patogesnės pėstiesiems ir alternatyvias transporto priemones besirenkantiems gyventojams, tačiau viską reikia daryti gerai apgalvojus ir pasvėrus visus už ir prieš. Dabar gi veikiama priešingai – masiškai siaurinant gatves eismo dalyviai yra tyčia priešinami.

Mane stebima R. Šimašiaus užsispyrimas ir nenoras girdėti kitos nuomonės dėl gatvių siaurinimo. Juk yra mažinamas miesto gatvių pralaidumas, kuris dar labiau didina spūstis. Labai gaila, kad Vilniaus miesto infrastruktūra nevystoma, bet griaunama ir ardoma. Privalome siekti darnos Vilniaus transporto sistemoje, o ne priešinti eismo dalyvius. Dėl man nesuvokiamų priežasčių Vilniaus valdžia nusprendė apsimesti, kad automobilių Vilniuje nėra ir nebus.

Ne gana to, sprendimas siaurinti gatves priimtas neišdiskutavus ir plačiau to nepristačius visuomenei. Dėl šios priežasties ir kyla toks didelis vilniečių nepasitenkinimas. Labai gaila, bet dabartinė Vilniaus valdžia yra nutolusi nuo žmonių ir su jais visiškai nesitaria.

Ką darytumėt kitaip, kad vilniečių balsas būtų girdimas ir išgirstas?

Visų pirma, turime sugrąžinti tikrą savivaldą į Vilnių ir sudaryti sąlygas, kad vilniečiai turėtų realią, o ne deklaratyvią galimybę dalyvauti miesto valdyme per tiesioginės dalyvaujamosios ir svarstomosios demokratijos būdus. Nauji Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai sudaro tam prielaidas.

Įvairiuose Europos miestuose jau ne vieneri metai sėkmingai yra taikomas svarstomosios demokratijos modelis, kada į klausimų svarstymą kartu su miesto tarybos komitetų nariais ir administracijos tarnautojais per atsitiktinę atranką įtraukiami miestiečiai.

Taip pat turime suteikti galimybę vilniečiams aktyviau dalyvauti formuojant miesto biudžetą. Ne mažiau kaip 15 proc. teritorijos aplinkos tvarkymo biudžeto turi būti perduodama gyventojų kontrolei.

Norime bendruomeninės vietos savivaldos – stiprinkime mažosios savivaldos subjektus, taip siūlo socialdemokratai. Sustiprinant seniūnijų ir bendruomenių vaidmenį reiktų pavesti seniūnijoms vykdyti daugiau funkcijų, įskaitant ir viešųjų paslaugų teikimą. Nors seniūnijos yra arčiausiai gyventojų – jos šiandien Vilniaus mieste turi per mažai teisių, todėl gyventojai, net spręsdami nedideles kasdienes problemas, yra priversti klaidžioti savivaldybės biurokratijos labirintuose. Galima būtų svarstyti ar negrįžti prie seniūnijų veiklos programų kaip jų veiklos ir finansavimo pagrindo. Vilniaus miestas yra didelis, 401 kv. km, taigi, ar ne per mažai turime seniūnijų?

Ar turite Vilniaus sėkmės formulę?

Esu įsitikinusi, kad miestas yra sėkmingas tiek, kiek sukuria galimybių jame gyvenantiems žmonėms.

Vilnius nėra vien tik šviesų festivaliai, paplūdimiai Lukiškių aikštėje ar riedučių parkai. Čia gyvena ir studentai, ir pensininkai, ir daugiausiai visoje Lietuvoje uždirbantys bei sėkmingą karjerą padarę žmonės, ir tie, kuriems reikia socialinės paramos ir pagalbos.

Visų jų galimybės yra skirtingos, tačiau jie visi – vilniečiai ir vienodai yra nusipelnę būti išgirsti, turėti sąlygas gyventi jaukiai, patogiai bei kokybiškai.

Kaip rodo visų augančių Europos miestų sėkmės istorijos, investicijos ne į dangoraižius, bet žmones ir jų gyvenimo kokybę, ilgainiui neša didžiausią ekonominę vertę miestui. Taisyklė paprasta: pinigai išleisti į žmogaus gyvenimo kokybės gerinimą visada grįžta dešimteriopai. To, kurdami klestintį, augantį Vilnių, neturėtume pamiršti. Tad metas pasirūpinti Vilniumi!